Kol esame

Dar niekada jos rankos taip nedrebėjo. Braukė ir braukė degtukus, bet šie vis geso ir geso. O juk specialiai dėžutę laikė ant krosnies, kad tik nesudrėktų, kad degtukai būtų sausutėliai. Gal per dažnai į kišenę kišo nuo šlapdribos šlapius pirštus, tikrindama, ar nepametė?
Šliūkštelėjo ant rąstų žibalo, dar kartą brūkštelėjo per dėžutės šoną – įsižiebusi melsva liepsnelė nenoriai pagavo skudurą ir sulamdyto laikraščio skiautę. Dieve, kol ugnis apims visą namą, praeis gera valanda! Jai reikia greičiau – troba šią naktį turi virsti fakelu! Gyvenime nebūtų pagalvojusi, kad ryšis ką nors padegti. Galėjo prisiekti, kad nebus padegėja. Ir dar Staselės Dainytės, su kuria ėjo į tą pačią klasę, namų! Buvusių namų… Prieš pusmetį įkūrė kontorą. Dainių šeimyna išvežta į Sibirą. Kažin ar kada nors susitiks… Bet vis tiek širdgrauža, kad ryžosi tokiai nuodėmei.
Sienojas nenoriai rūko – daugiau dūmo nei ugnies. Adelė neramiai dairėsi – koks nors naktibalda pasirodytų, visos pastangos nueitų šuniui ant uodegos!
O jeigu įlįstų vidun? Jeigu atplėštų langą? Daužti negalima – dūžtančio stiklo garsas sukeltų visus aplinkinių trobų šunis. Išsitraukusi iš vatinuko lenktinį peilį, prisėlino prie pietinio lango, pajudino rėmą – netvirtas. Ir dar viengubas! Patingėjo žiemai įsidėti antrus. Visa apylinkė laikėsi gražios tradicijos: kai atšildavo, iš vyrių iškeldavo vidinius langus ir padėdavo iki rudens į saugią vietą, atšalus nuvalydavo voratinklius, apnašas ir vėl nešdavo į trobą, tarpulangius išklodavo baltu popieriumi arba vata, artėjant Kalėdoms, išpuošdavo dirbtinėmis gėlėmis. Bet kontoroje kas vargs!
Pasistiebusi užkišo peiliuką, kilstelėjo aukštyn. Apsidžiaugė pajutusi, kad ašmenys užkliuvo už kabliuko. Dar pora brūkštelėjimų, ir langas prasivėrė. Įlindusi vidun, užuodė papirosų tvaiką. Prietemoje atpažino Dainių stalą – dabar jis apkrautas kažkokių aplankų stirtomis. Krosnis atšalusi. Pasilenkusi pravėrė metalines dureles – išbiro krūva pelenų. Pakrapštė šalia esančiu žarstekliu – nė vienos žarijos. Bet ir jos galva – paliko lauke kanutę su žibalu! Vėl turės vargti su degtukais! Vienas, antras… Nieko… Tik trečias plykstelėjo.
Skubiai kišo popiergalį, be gailesčio plėšė aplankus, degė ir mėtė ant grindų, prie stalo kojų. Nuo liepsnos troba nušvito, ir jai pasirodė, kad su palengvėjimu atsiduso, – viskas baigta, geriau šitaip nei su svetimais, trypiančiais slenkstį, geriančiais, besikeikiančiais. Ant lentynos pastebėjo žibalinę lempą. Pateliūskavo – ugniai dar smarkiau įsiplieksti užteks. Nuėmusi stiklinį gaubtą, sviedė į aslą. Pasipylė skystis. Reikia kuo greičiau nešdintis, kol pati neužduso!
Nesunkiai nušoko nuo palangės, pakniopstomis pribėgo prie jau įsiliepsnojusio pamatinio rąsto, iš čia pat paliktos kanutės šliūkštelėjo likusį žibalą ir pasileido patvoriais, ton pusėn, kur brūzgynuose buvo paslėpusi brezento ryšulį ir didoką dviejų ratų karutį.
Dabar beliko pasiekti akmenimis grįstą aikštelę. Susilenkusi prisėlino prie vaistinės namo ir dirstelėjo iš už kampo. Sargybinis stovėjo nusisukęs nuo vėjo ir rūkė. Tamsoje žybčiojo papiroso kibirkštėlės. Ji kantriai laukė. Nejaukiai blykčiojo vienišas gatvės žibintas. Atremti į akmenų briaunas, tįsojo trys kūnai. Sniegas juos buvo užklojęs plonyčiu permatomu sluoksniu.
Nuo įtampos Adelės širdis daužėsi lyg koks varpas.
Staiga sargybinis krūptelėjo. Ji irgi išgirdo keistą garsą. Pirmą sekundę nesuprato, kas tai, o paskui suvokė, kad dūžta stiklai, pokši degančios lentos. Jis turėtų skuosti gaisravietės link, juk beveik vaikas, smalsumas stipresnis už įsakymą saugoti mirusiuosius. Jie, mirusieji, nepabėgs. Išsukinėtomis kojomis, sulaužytomis rankomis, išbadytomis akimis… Pro šalį, tarškindami kibirais, nuskubėjo keli žmonės. Kai ugnis nušvietė visą padangę, sargybinis neatsilaikė, irgi nulėkė gaisravietės pusėn. Ilgas šautuvas maišydamas tabalavo ant peties.
Nebesislapstydama pripuolė prie vieno iš pajuokai suguldytų vyrų, ištiesė sulankstytą brezentą ir paskubomis užvilko ant jo kūną. Veidas kulkos subjaurotas, ant akių kiaurymių užvirtę vokai. Žinojo, kad čia jos brolis. Dieną atpažino.

– Ar matei ant rankos randą? – klausė motinos, kai grįždamos iš miestelio abi įsuko į keliuką, vedantį į jų kiemą.
Mačiau. Antanukas… Vaikas būdamas peiliu kažką drožinėjo ir persipjovė nuo nykščio iki pat riešo. Didžiulis randas liko. Dygsniuota siūlė…
Kurį laiką nuščiuvusios tylėjo, paskui apsikabino ir prapliupo raudoti – čia niekas jų nematė ir negirdėjo, tad galima išsiverkti.
Žadėjo į išvietę išmesti. Dar kiti sakė, kad aikštėje laikys iki pavasario, kol paukščiai iškapos ir šunys išnešios.
Antžmogiai. Erodai.
Apsiraminusios ilgai mąstė, ką daryti.

Brezentas su tvirtai susiūtomis kilpomis, kad būtų už ko čiupti. Kūnas sunkus, bet ne toks, kad nepatemptų. Nesigąsdino subjauroto veido – tik krūtinę tarsi replėmis spaudė. Inkšdama įvertė mirusįjį į karutį. Kojos ir rankos sustingusios, tarsi kabančios ore. Pakentėk, Antanėli, pakentėk. Važiuosime namo.
Ratai klimpo. Ji nuo įtampos iki kraujo susikandžiojo lūpas. Porą kartų paslydusi parkrito, išsipurvino. Išsižiojusi gaudė sniego kąsnius – burna išdžiūvusi, kvėpuoti sunku. Bet štai ir keliukas. Atsigręžusi matė raudonuojančią pašvaistę. Prakaitas žliaugte žliaugė. Nusirišo skarą. Sniegas skaudžiai dribo į akis. Vis dėlto kaip jai pasisekė – baltame patale dings pėdsakai!

Grįžęs atostogų, Antanas neišlįsdavo iš savo kamaraitės – kažką studijavo, rašė. Sykį paklausė:
Ar skaitei Sofoklio „Antigonę“?
Kur man čia prancūziškai ir graikiškai! – juokdamasi purtė galvą. – Papasakok, apie ką ta knyga.
Mitas ją sukrėtė.
Adelė irgi turėjo du brolius. Dabar vieną pasiryžusi palaidoti. O kitas? Vincentas – didelis rajono viršininkas. Jis ir sugalvojo pasakaitę apie Nemune nuskendusį vyresnėlį. Net liudytojų surado, kurie matė, kaip Antanas paniro ir nebeiškilo. Tiesa buvo kitokia. Ji su motina žinojo, kad Antanas su keliais jaunais vyrais išėjo į mišką. Buvo gavusios žinią – raštelį su linkėjimais.

Tuoj jai trūks gyslos – nebepatempė karučio. Įklimpo. Sunkiai gaudė orą. Atsiguls purvyne. Gal numirs… Bet motina… Juk ji laukia savo vaikų! Bijo ir dėl mirusiojo, ir dėl jos.
Tolumoje kažkas porą kartų iššovė. Instinktyviai stipriau trūktelėjo rankeną, karučio ratai šoktelėjo į priekį. Pagaliau pavyko išsikapanoti iš klampynės! Tarsi įgavusi antrąjį kvėpavimą, pasileido vienišo žiburio pusėn.

Greičiau! Padėk iškelti! – springdama paragino kieme stovinčią motiną.
Aš susitvarkysiu. Čiupk kibirą ir bėk!
Ir ji nepailsėjusi skubėjo atgal. Dabar jau suko vieškeliu. Norėjo, kad kas nors pamatytų. Va, ji irgi lekia gesinti gaisro.
O kas dega? – klausė, tyčia lindo žmonėms į akis.
Kontora.
Gal nuo kamino?
Gal.
Prisiartinę pylė vandenį, bet jau buvo aišku, kad iš trobos liks tik pelenai.
Tame lizde kažkas irgi atsitiko, – pusbalsiu tarstelėjo vienas iš vyrų.
Kokiame lizde? – nieko nesuprasdamos klausė šalia stovinčios moteriškės.
Tame. Kažko neranda.

Grįžo namo prašvitus vos vilkdama kojas.
Motina atrodė ne ką geriau: pirštų galiukai nugrandyti iki kraujo, plaukai išsidraikę. Per tuos metus motina suseno, bet išliko nesukumpusi, kažkokia dvasinė stiprybė sklido iš jos net tada, kai būdavo nepakeliamai sunku. Ir Adelė mokėsi iš motinos – nevalia pavirsti žvėrimi! Kol dar alsuoji, kol dar gali apsispręsti…
Svirne duobės nė pėdsako – o juk visą dieną abi pakaitomis iki pat vėlyvo vakaro be perstojo kasė, kūju plakė sukietėjusią žemę! Į duobę primetė eglišakių, patiesė Antano kostiumą, baltus marškinius, padėjo nė karto neavėtus batus.
Adelė patrypė kojomis – ne, nesmenga. Viskas rūpestingai užlyginta. Šieno, šiaudų pribarstyta, užversta keliais glėbiais malkų.
Vincentas iš karto supras, kad kažkas čia ne taip.
Neišduos. Nedrįs.
Nebetikiu juo.
Grabnyčią uždegiau, nuotrauką juodu kaspinu perrišau, tik pasimelsti nespėjau.
Bažnyčioje mišias už mirusįjį užpirksime. Juk visiems paskelbta, kad nuskendęs…
Galvojau, kad išverkiau visas ašaras, bet jos upeliais vis tiek srūva, – motina skepetos krašteliu trynė akis. – Kai viskas nurims, perlaidosime. Kapinėse. Ten, kur tėvas guli.
Pažadu.
Ėjo vidun. Namai tokie patys ir jau kitokie. Tarsi jaustų, kad vienas niekada nesugrįš.
O ką žmonės kalbėjo?
Iš pradžių nesuprato, ko tie banditai sujudo. Paskui kažkuris prasitarė, jog numirėlis dingo. Kitas leptelėjo, kad jis buvęs gyvas. Nuo šalčio atsipeikėjęs, atsistojęs ir nuėjęs laukais. Tarsi šventasis.
Toks ir yra. Tėvynės gynėjas.
Už lango, tolumoje, pasigirdo šūviai, šunų skalijimas.
Abi susižvalgė.
Už kokios valandos pasirodys.

…Kiek ji miegojo? Nebesusivokė.
Kelkis, Adele! Atvažiuoja! – motina purtė už peties iš nuovargio įmigusią dukrą.
Taip greitai? Gal kas nors įskundė, gal matė?
Kaip bus – taip. Kudlių virtuvėje prie suolo atkaltės pririšau. Lauke dar nušaus, kam loja.
Sunkvežimis svirduliuodamas vinguriavo duobėmis išmaltu keliu. Atvirame kėbule sėdėjo būrelis kareivių. Iš tolo jie priminė mažytes, eilėmis susodintas, susigūžusias nekaltas figūrėles. Tuoj įsuks į jų keliuką, pasipils į visas puses mosikuodami šautuvais. Bet jos abi dar turi keletą sekundžių, tik joms pačioms priklausančių akimirkų. Akinamai spindėjo baltas laukas.
Kareiviams buvo duota komanda, ir jie puolė šmirinėti po visas pakampes.
Troboj yra šuniukas, jis pririštas. Neįkąs. Tik neuždaužykit!
Ką tu, mama, šneki! Kas tau daužys! – iš sunkvežimio kabinos išlipęs pyko Vincentas.
Šalia jo trypčiojo civiliai apsirengęs nematytas vyriškis.
Ar ir tu, sūnau, čia atsidanginai? Į Sibirą tremsi?
Visus kratom. Turbūt girdėjote, kas atsitiko? – Vincentas kalbėjo per atstumą, nepriėjo,
neapkabino motinos, net deramai nepasilabino.
Gaisras. Pati gesinau, – į pokalbį įsiterpė Adelė.
Tikrai? – išgirdęs sesers žodžius, Vincentas pastebimai nudžiugo.
Adelė linktelėjo galvą.
O tavo motina? – paklausė nepažįstamasis.
Prie lango stovėjau. Bijojau, kad bažnyčia nesudegtų.
Bažnyčia! – nepažįstamasis atsikrenkštęs nusispjovė po kojomis.
Kareiviai vienas po kito lindo iš trobos, rūsio, svirno, tvarto. Skėsčiojo rankomis nieko neradę.
Gal eikime vidun. Sūnau, juk čia ir tavo namai.
Jau savo turiu. Bet gal svečią pavaišintum kuo nors stipresniu? Sušalome.
Tai ko jūs ieškote? – tyčia klausė Adelė.
Kažkas iš aikštės nugvelbė miškinį.
A… – numykė Adelė.
Nepažįstamasis vėl garsiai atsikrenkštė ir nusispjovė.
Tegu vyrai apžiūri daržus ir griovius. Gal kur numestas guli, – ištarė tokiu gvergždžiančiu balsu, kad joms abiem kūnu pagaugai nubėgo.
Prašom į trobą, – motina ragino atvykėlius, kad tik visi kuo toliau nuo svirno būtų. –Sūnau, sodink svečią didžiajame kambaryje prie stalo.
Pamiršo, kad ten dega žvakė, kad Antano nuotrauka padėta šalia tėvo nuotraukos. Abi perrištos gedulo juosta.
Kas čia dabar? – vos įžengęs į svetainę ir bakstelėjęs pirštu į juodą kaspiną, paklausė Vincentas. Jo akys ėmė neramiai lakstyti po pakampes.
Juk žinai.
Brolis? – pasiteiravo lediniu balsu nepažįstamasis.
Nuskendo Nemune, – nenoromis paaiškino Vincentas.
Panašus.
Motina ant stalo išdėliojo valgius. Jos rankos drebėjo.
Kur taip nusibaladojai?
Skalavau patalynę lauke, nuo ledinio vandens suskeldėjo oda.
Prisigalvoji darbų, – Vincentas suko šalin žvilgsnį. – Išgerkime. Į visų sveikatą!
Abu vyrai maktelėjo po stikliuką naminės, šiek tiek užkando.
Dar po vieną ir eime! – įsakė nepažįstamasis.

Jos su palengvėjimu stebėjo, kaip kariai keberiojasi atgal į sunkvežimio kėbulą. Tik sūnus kažkodėl delsė, nervingai rūkė jau antrą papirosą.
Kaip martelė, Jokūbėlis?
Auga. Tuoj dveji bus.
Tikra jųdviejų su broliu kopija, – tik ištarė tuos iš pirmo žvilgsnio paprastus žodžius ir iš
karto susigūžė.
Kur jis, motin? – sušnypštė Vincentas jai į ausį.
Kas?
Neapsimetinėkite abi! Kur jį paslėpėte? Kur Antano kūnas?
Pats sakei, kad Nemune! – Adelė užslinko motinai už akių.
Sunkvežimio vairuotojas nekantriai ėmė pypinti. Nepažįstamasis, pradaręs dureles, riktelėjo:
Greičiau!
Aš grįšiu. Apžiūrėsime Vaitkaus ūkį ir vėl atvažiuosime. Judvi manęs nekvailinsite! –
pagrasinęs bėgo burzgiančio sunkvežimio link.
Perduok linkėjimus žmonai! – pavymui šaukė Adelė.
Abi ilgai akimis lydėjo tolstančius nekviestus svečius. Už kokios valandos turės pasirodyti tame pačiame kelyje. Ar gali savas išduoti? O gal jis kartais būna piktesnis už svetimą? Jeigu būtų žuvęs Vincentas, būtų ir jį laidojusios, nepalikusios.
Vaikščiojo iš kampo į kampą. Atrištas Kudlius laimingas šokinėjo ir maišėsi po kojomis, nesuprasdamas, kas toms šeimininkėms darosi, kad neveja iš trobos.
Jau, – sukuždėjo motina.
Nustėrusios, prigludusios prie lango stebėjo, kaip keliuku linguodamas grįžta sunkvežimis. Pasuks į jų pusę ar nudardės miestelio link?
Ar yra Dievas? Ar jis verkia kartu su jomis?

Nijolė Drungilaitė