Balandis

Net negaliu pasakyti, ar tai buvo tik sapnas, ar tikrai taip nutiko. Tačiau puikiai prisimenu naują tėvų butą su vonia ir karštu vandeniu. Giminės suvažiavo iš mamos kaimo, netoli Krosnos, ir iš tėvo pusės – Marijampolės. Karštoje vonioje maudėsi dėdės, tetos ir močiutės. Visi aikčiojo ir krykštavo panirę į baltų putų guolį. Paskui – vakarinės vaišės, tostai iki paryčių ir… pilna vonia vėmalų.
Naujo namo kiemas buvo padalintas į dvi zonas, tarsi Berlynas Vokietijos Demokratinės Respublikos laikais: vienoje pusėje gyveno lietuviai, kitoje – rusų karininkų šeimos. Net namų architektūra, kvapai, stogai ir spalvos skyrėsi. Nors ten nebuvo bažnytinių svogūno formos kupolų, rusai turėjo didžiulę trikampę namo pastogę, kurioje galėjai išgirsti bauginantį vėjo varpų gaudesį.
Kiemo vaikai tarpusavyje draugavo, spardė kamuolį, žiemą liedavo ledą – viskas vyko be jokių rasinių akibrokštų. Tik dėl mergaičių kildavo arši kova, tačiau tai labiau priminė katinų morčių su kovos kniaukimais ir šnypštimais: „Nelįsk prie rusių mergų!“ – „O tu lietuvaitės pirštu nepaliesi!“
Įdomiausiai įvykiai klostėsi tarp balandžių augintojų. Mūsų namo balandinę įrengė mano draugo Vidulio tėvas, o rusų name – generolo Valošino sūnus Valerijus Ivanovičius. Keista, bet balandžiai savo trapiomis kojelėmis skaldė internacionalinę kiemo vienybę. Rusų paukščiai lyg naikintuvai šaudavo aukštyn į dangų, vartydavosi virš debesų ir smigdavo žemyn iki pat žemės. O mūsų bėdžiai paplasnodavo virš plokščio namo stogo ir tuoj pat sutūpdavo kaip vištos ant laktų.
Į balandžių kovą manęs niekas nepriėmė, galėjau padangių gražuoliais žavėtis tik nuo žemės, –buvau per mažas laipioti gaisrinėmis kopėčiomis ant stogų ir tvarkyti karvelidę.
Kartą rusų kieme nutūpė netikėtas paukštis, kontūzytas ir krūtinę medaliais apsikarstęs žmogysta. Prie jo maišų kiurksojo du snarglėti vaikiščiai ir žmona su dideliu pilvu. Keistuolių šeima akimirksniu įsikūrė apleistame rūsyje, o vaikai jau tą pačią valandą per mažą langelį spjaudė į kiemą saulėgrąžas. Svetimtautis buvo neaiškios kilmės ir tautybės, net nežinia, iš kokios epochos atsibastė. Baisus randas skėlė jo kiaušą ir burną pusiau, dar labiau gąsdindamas net visko mačiusius rusus. Vos grįžus iš kiemo namo, mama mane tučtuojau grūsdavo į karštą vonią ir ieškodavo galvoje utėlių: „Neik prie tų ruskelių, džiova užsikrėsi.“ Atrodė, kad su naujais atvykėliais prasidėjo visos kiemo bėdos.
Tą patį vakarą besilaukianti moteris beldė į kaimynų duris ir prašė duonos. Purvini jos vaikai prasmukdavo pro praviras duris, bandydami ką nors nugvelbti iš svetimų namų.
Kitą vakarą, ištiesęs ranką, jau beldėsi į duris Vasia. Taip randuotąjį „ufonautą“ praminė mano tėvas, ir šis vardas nelaimėliui tiesiog prilipo. Visas kiemas jį šaukė: „Vasia ten, Vasia šen, imk pieno – vaikams parneši.“
Kartą grįžau namo ir negalėjau patikėti savo akimis. Tėvas sėdėjo su Vasia virtuvėje prie stalo ir gėrė degtinę. Kontūzitas žmogėnas jau buvo gerokai įkaušęs – vis daužėsi ranka į krūtinę, o medaliai skimbčiojo lyg balalaika. Iš jo burnos veržėsi keistas juoko ir raudos mišinys, tarsi praėjusio karo dūmai iš riaumojančio tanko vamzdžio. Vasia kliedėjo, keikėsi ir mosikavo rankomis:
„Aš parašysiu į Maskvą! Kreipsiuosi į vyriausybę! Generolas nenori manęs įsileisti į kambarį! Aš ne šiaip koks pašlemėkas – aš karo didvyris, tolimas jo giminaitis!
Ir vėl stiprus smūgis į krūtinę. Medaliai suvaitojo, seilės tiško į visas puses. Degtinė liepsnojo perskeltoje herojaus burnoje.
Kitą dieną rusų namo teritorijoje kilo didžiulis aliarmas: užsikimšo kanalizacija, dingo vanduo, o namo rūsys patvino fekalijomis.
Generolas Valošinas išbėgo į kiemą ir keikė Vasią paskutiniais žodžiais. Visiems tapo aišku, kad su šiuo atėjūnu į namus atkeliaus ir maras. Vasia, pagiringas, braidžiojo iki kelių srutose ir ieškojo lentų. Jis buvo savo stichijoje. Iki pietų spėjo nutiesti naują medinį kelią, vedantį nuo lovos iki viryklės ir atgal.
Generolas Valošinas iškvietė miliciją, santechniką ir gaisrininkus. Jis išdidžiai paskelbė ekstremaliąją padėtį, tačiau atvykę pareigūnai buvo bejėgiai prieš skimbčiojančius karžygio medalius ir iš rūsio sklindančią smarvę.
„Von iš rūsio, valkata!“ – šaukė generolas, tačiau Vasiai šis beviltiškas įsakymas skambėjo kaip nesuderintos balalaikos stygos. Jam skaudėjo galvą, ir jis troško tik vieno – miego.
Veikiai prisistatė du kostiumuoti vyrai ir įteikė Vasiai prokuroro raštą, nurodantį išsikraustyti iš rūsio per dvidešimt keturias valandas. Vaikai bus paimti į internatą, o žmona paguldyta į ligoninę. Jeigu karžygys to nepadarys per numatytą laiką, jam gresia kalėjimas iki penkerių metų už valkatavimą.
Vos tik išvyko kostiumuoti baudėjai, Vasia kaipmat įkaušo ir skeryčiojosi po kiemą: „Aš jau parašiau raportą į Maskvą. Tuoj pat gausiu telegramą iš Aukščiausiojo. Iki vakaro reikalai susitvarkys!“
Apie pietus pasirodė milicininkų „viliukas“, ir Vasios vaikai su besilaukiančia žmona buvo ištraukti iš fekalijose skęstančio rūsio, susodinti į „varanoką“ ir išvežti. Seniui visai pasimaišė protas: jis prisisegė ordinus ant nuogo savo kūno ir kruvina krūtine didvyriškai žygiavo po kiemą. Skausmas ir neviltis veržėsi iš Vasios perskeltos burnos, aplinkiniams sukeldami tik isterišką juoką.
Bernai paleido į dangų balandžius, o šie vartėsi aukštybėse, džiugindami mūsų vaikiškas sielas baltais sparnų mostais. Kiemo priešai ir draugai susibūrė į vieną šutvę, švilpė ir kėlė balandžius aukštyn, aistringai trokšdami sklęsti drauge su paukščiais dangaus mėlynėje.
„Ei, profesoriau!“ – kreipėsi į mane Valerijus Ivanovičius Valerijonas (taip lietuvaičiai vadino generolo sūnų). – „Lipk ant stogo ir paimk baltą goncą visokrylą. Jis ne iš mūsų traibos. Atnešk pticą mums, ir mes priimsime tave į savo chebrą.“
Man tai skambėjo kaip dešimtasis Dievo įsakymas, todėl, nieko negalvodamas, skuodžiau laiptine į rusų namo palėpę ir atsidūriau ant trikampio raudonų čerpių stogo.
Apžergiau kojomis stogo briauną ir suakmenėjau. Tik dabar suvokiau, kokiame pavojingame aukštyje atsidūriau. Už poros metrų, ant atbrailos kampo, tupėjo ypatingo grožio baltas balandis, tačiau atstumas iki jo man pasirodė toks pat didelis kaip iki Mėnulio.
Apėmė patologinis silpnumas – sukosi galva, ėmė drebėti visas kūnas. Baimė užgniaužė kvapą, negalėjau pajudėti nei pirmyn, nei atgal. Bernų kompanija stovėjo apačioje ir šaukė:
„Pirmyn, profesoriau, paimk jį!“
Išdžiūvusia burna vapėdamas „Bul, bul, bul…“ tiesiau virpančią ranką link balandžio, bet šis purptelėjo ir išdidžiai pakilo į orą.
Apačioje pasigirdo isteriškas bernų žvengimas ir švilpimas. Chebra griuvo iš juoko, o aš vos balansavau ant gyvybės ir mirties lyno, kol pagaliau pasiekiau trikampį pastogės langelį. Laukinis pergalės klegesys apačioje nesiliovė.
Staiga iškišau galvą pro langą ir isteriškai suklykiau:
„Greičiau lipkite čionai!!!“
Chebra nuščiuvo – mano balse jie išgirdo atavistinį delfinų pagalbos šauksmą. Vos tik bernai sugužėjo į palėpę, jie pamatė ant sijos pasikorusį Vasią.
Valerijonas čirkštelėjo peiliu virvę, o kiti sėbrai nutempė mėlstantį kūną žemyn. Kaimynai iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Vasią su krauju prie krūtinės prikepusiais ordinais skubiai išgabeno į nežinomą nemirtingųjų stratosferą…
…Po kurio laiko mūsų kiemą pasiekė džiugi žinia: Vasios žmona pagimdė sveiką mergaitę, o valdžia šeimai skyrė vieno kambario gyvenamąjį plotą. Vasia dar tris mėnesius vartėsi beprotnamyje, bet žmonės džiaugėsi. Turės dabar didvyris nuosavą „balandinę“ su vonia ir karštu vandeniu. Ech, pasisekė žmogui!
Ir jeigu ne baltas balandis ant stogo atbrailos, vargu ar būtų išsipildžiusi slapčiausia nelaimėlio svajonė.

Vytautas Balsys